Lietuvos Respublika jau beveik dvidešimt metų (nuo 2001 m.) yra Pasaulio Prekybos Organizacijos (toliau – PPO) narė ir yra ratifikavusi iš esmės visas tarptautines sutartis, sudarančias vadinamosios PPO teisės dalį, t. y. Bendrąjį susitarimą dėl muitų tarifų ir prekybos (angl. „General Agreement on Tariff and Trade“; toliau – GATT susitarimas) ir PPO steigimo sutarties priedus (pvz. susitarimus dėl prekių kilmės, muitinio įvertinimo, prekybos apsaugos priemonių taikymo ir kt.). Visos šios nuostatos yra svarbios tuo požiūriu, kad jos nustato tarptautinės prekybos apmokestinimo esminius principus bei tvarką, kurios turėtų laikytis PPO valstybės narės. Kita vertus, daugelyje pasaulio valstybių, taip pat ir Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybėse narėse yra iki šiol plačiai diskutuojami koks yra PPO teisės statusas nacionalinėse ir supranacionalinėse teisinėse sistemose (pavyzdžiui, ES teisėje) ir ar PPO susitarimai yra laikytini tiesioginio veikimo tarptautinėmis sutartimis, kuriomis, pavyzdžiui, tiesiogiai galima remtis nagrinėjant ginčus teismuose.
Šiame straipsnyje, įvertindami naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2020 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2474-968/2020 ir kt.), apžvelgsime kaip Lietuvoje buvo (ir yra) taikomos PPO teisės nuostatos nacionaliniuose teismuose, nagrinėjant mokestinių ginčų bylas bei kokios yra galimybės tiesiogiai remtis jomis siekiant apginti savo teises ir teisėtus interesus.